Su kuo gali būti siejamas žodis „šalis“? Daugeliui melomanų ši leksema primins švelnų gitaros skambesį, linksmą bandžo ir romantiškas melodijas apie tolimas vietas ir nuoširdžią meilę.
Nepaisant to, tarp šiuolaikinių muzikinių grupių ne visi stengiasi dirbti pagal pradininkų „šablonus“, daugelis menininkų bando kurti naujas savo žanro šakas. Tai apima grupę „The Dead South“.
Grupės kelias į sėkmę
„Dead South“ grupę dar 2012 metais sukūrė du talentingi Kanados muzikantai iš Reginos – Nate'as Hiltas ir Danny Kenyonas. Prieš tai abu būsimojo „kvarteto“ nariai grojo ne itin perspektyvioje grunge grupėje.
Pradinę „The Dead South“ grupę sudarė keturi muzikantai: Nate'as Hiltas (vokalas, gitara, mandolina), Scottas Pringle'as (gitara, mandolina, vokalas), Danny Kenyonas (violončelė ir vokalas) ir Coltonas Crawfordas (banjo). 2015-aisiais Coltonas paliko grupę trejiems metams, tačiau vėliau nusprendė grįžti į garsiąją sudėtį.
Pirmą kartą muzikantai išgarsėjo gyvų pasirodymų metu prieš publiką. „The Dead South“ savo pirmąjį mini albumą įrašė 2013 m. Jo kūrinių sąraše buvo penkios pilnametražės kompozicijos, kurias publika priėmė labai šiltai.
Jau kitais metais komanda nusprendė įrašyti pilnametražį albumą „Good Company“, kurį globojo Vokietijos leidykla „Devil Duck Records“.
Albumas gerokai išplėtė grupės gerbėjų auditoriją, o „The Dead South“ beveik dvejus metus praleido didelio masto turuose už gimtosios Kanados ribų.
Pagrindinis antrojo albumo singlas „In Hell I'll Be In Good Company“ 2016 m. spalį turėjo savo vaizdo klipą. Vaizdo įrašas, kuriame įvairiose vietose šoka juokingi kanadiečiai su kepurėmis ir petnešėlėmis, „YouTube“ sulaukė daugiau nei 185 mln.
Grupėje nesant virtuoziniam bando grotojui Crawford, jį pakeitė garsi Kanados solo ir studijos muzikantė Eliza Mary Doyle. Crawfordo grįžimas į komandą leido Doyle'ui daugiau laiko skirti solo darbui.
Trečiasis ir ketvirtasis albumai
Albumas „Illusion & Doubt“ tapo trečiuoju grupės karjeroje ir jo dėka grupė sulaukė nemažos sėkmės. 2016 m. išleistas albumas greitai pateko į „Billboard Bluegrass“ topo 5-uką.
Premjerą šiltai sutiko ne tik grupės gerbėjai, bet ir muzikos kritikai, pavyzdžiui, Amanda Hathers iš Canadian Beats pažymėjo, kad nors albumas pasižymi tradiciniu kantri skambesiu, tai neatima iš grupės galimybės padaryti patrauklų ir patrauklų bei neįprasta muzika.
Muzikos ekspertai ypač gerai įvertino kūrinius „Boots“, „Miss Mary“ ir „Hard Day“. Pastarajame, anot jų, iki galo galėjo atsiskleisti vokalisto Hilto talentas.
Grupės muzikantai nedžiugina publikos dažnomis albumų premjeromis – ketvirtasis „The Dead South“ albumas „Sugar & Joy“ pasirodė tik 2019 m., praėjus trejiems metams po paskutinio didelio išleidimo. Pastebėtina, kad visos Sugar & Joy albumo dainos buvo sukurtos ir įrašytos ne muzikantų gimtajame mieste, ko negalima pasakyti apie ankstesnius albumus.
Dead South stilius
Diskusijų dėl „The Dead South“ stiliaus apibrėžimo gali kilti begalė – vienose kompozicijose vyrauja klasikinis folkas, kitose skambesys pereina į bluegrass, o kitose – net standartinės „garažinės“ roko muzikos technikos.
Muzikantai apie savo kūrybą kalba vienareikšmiškai – anot jų, grupė groja bliuzo-folk-roko stiliumi su kantri elementais.
Tačiau grupės stilius nebūtų suvokiamas taip holistiškai, jei būtų pateikiamas tik klausos būdu. „The Dead South“ muzikantams išvaizda yra neatsiejama jų įvaizdžio dalis.
Scenoje ir vaizdo klipuose vaikinai mieliau pasirodo su baltais marškiniais ir juodomis kelnėmis su petnešėlėmis, o menininkai kaip galvos apdangalą renkasi stilingas (dažniausiai juodas) skrybėles.
„The Dead South“ dainos klausytoją džiugina kokybišku pasakojimu – arba kalbame apie išdavystes ir įsimylėjėlius, tada savo gyvenimo istorija dalijasi užkietėjęs banditas, arba lemtinga gražuolė šaudo į pagrindinį veikėją revolveriu.
Toks kūrybiškumas gali būti įdomus angliškai kalbančiam klausytojui ar bent jau melomanui, gebančiam pagauti tam tikrus pažįstamus žodžius dainų tekstuose, tačiau tai nereiškia, kad jei klausytojas laisvai kalba angliškai, jis neturi ką. ieškokite „The Dead South“ dainose.
Kokybiškas garsas kartu su drąsiais muzikiniais judesiais ir maloniu Hilto vokalu nepaliks abejingo nei vieno užsienio muzikos žinovo.
„The Dead South“ nariai neapsiriboja savo pačių kūryba, kartais pagerbdami garsius praėjusios epochos muzikantus kokybiškomis savo kūrinių koverių versijomis.
Taigi 2016-aisiais grupė atliko nepaliaujamą „The Animals“ liaudies baladę „The House of the Rising Sun“. Atlikėjai prie dainos pridėjo savo firminį garsą, o kompozicija „skaistėjo naujomis spalvomis“. Vaizdo įrašas „YouTube“ sulaukė daugiau nei 9 milijonų peržiūrų.
„Dead South“ yra tokia šalis, kurios negalima pavadinti klasikine, nepaisant to, kad ji sukurta mandagiai linktelėjus „kilmei“.
Kartais niūrios, kartais ironiškos ir nerūpestingai linksmos – šios grupės dainos klausytoją visada panardina į nepakartojamą atmosferą ir sukuria ypatingą nuotaiką.
